Vaikai ir architektūra
E. Januškienė, moksliniame darbe tyrinėjanti demografinių ir sociokultūrinių veiksnių poveikį vaikų kraštovaizdžio suvokimui ir vertinimui, teigia jog kraštovaizdžio sąvoka yra plati bei apima ne tik mus supančią gamtą.
„Remiantis 2000 m. Europos kraštovaizdžio konvencija, kraštovaizdis – tai visa mūsų suvokiama vietovė, nulemta gamtos ir žmonių sąveikos. Kraštovaizdžių yra įvairių tipų: egzistuoja kaimo, miesto, priemiesčių, istorinių miesto dalių, miškų masyvų, pelkių, didelių inžinerinių ar infrastruktūros objektų kraštovaizdžiai“, – sako architektė.
E. Januškienės teigimu, Europos kraštovaizdžio konvencijoje pripažįstama ir jo svarba – kraštovaizdis laikomas svarbiausiu asmeninės ir socialinės gerovės elementu, formuojančiu vietos kultūrą: „Sakoma, kad mes, žmonės, formuojame kraštovaizdžius, o tuomet jie formuoja mus, tad kraštovaizdžių įtaka mūsų gyvenime yra išties didelė“.
Dažnam visuomenės nariui artimiausias kraštovaizdis – miesto, tačiau apie jo pavojus kalbama vis garsiau. 2016 m. atliktos UNICEF apklausos, kurioje dalyvavo 35 tūkst. vaikų iš 65 šalių, duomenimis, 25 proc. vaikų nesijaučia saugūs savo mieste, o daugiau nei 40 proc. – nesijaučia saugūs viešajame transporte ir vaikštinėdami už savo kaimynystės ribų.
„Dar 1977 m. architektas Kristoferis Aleksandras knygoje „A pattern language“ (liet. šablonų kalba) rašė, kad dėl nuolatinio automobilių keliamo pavojaus, nors ir nedidelių, bet grėsmingų pagobimų ar užpuolimų rizikų, tikimybės pasiklysti, miestas vaikams tampa pavojingas. Nors praėjo 46 metai, mažai kas tepasikeitė. Anot mokslininko S. Laakkonen, „paradoksalu, bet augantys miestai daugumai šiuolaikinių vaikų tapo mažesni“, – teigia E. Januškienė.
Didelė oro tarša, triukšmas, intensyvus užstatymas pastatais, aplinkos temperatūros įtaka yra siejami su vaikų kvėpavimo ligomis, psichologinėmis problemomis – nesugebėjimu susikaupti, padidėjusiu streso lygiu, susilpnėjusiomis pažinimo funkcijomis. Visa tai trukdo sveikam vaiko asmenybės, suvokimo ar įvairių gebėjimų formavimuisi.
„Atlikta nemažai tyrimų, tyrinėjančių kaip vaikai, gyvenantys kaimo ar miesto aplinkoje, suvokia savo gyvenamąją vietovę, ją vertina, kokias galimybes turi tą aplinką patirti, ypač savarankiškai. Skirtumas išties didžiulis. Urbanizacija keičia vaikų suvokimą, čia jų suvokiamos erdvės mažėja, atsiranda ribos, o nuolatinis triukšmas, miestų tarša, sąlygų blogėjimas vaikams jau tampa įprastu reiškiniu. Taip pat intensyvus eismas, nusikalstamumas kelia baimę, nekuria saugaus miesto ir vaikas negali būti toks savarankiškas, koks galėtų būti ar būdavo“, – sako KTU SAF doktorantė.
